Ar princesės moka raugti kopūstus?
Jūs tuo abejojate? O štai vilnietė grafikė 45 metų Aušra Čapskytė, iliustravusi nemažai
pasakų, tarp jų ir pernai Almos Adamkienės fondo išleistą vieno žinomiausių pasakininkų Hanso Kristiano Anderseno knygą “Laukinės gulbės”, ne. Pati dailininkė teigia, kad laimingi tie žmonės, kurie niekada neatsisveikina su pasakomis ir vaikyste.
Giedrė Milkevičiūtė
Apie pasakas ir stebuklus
Visi žinome, kad pasakos - šalia, mūsų pasąmonėje, vaikystės (ir ne tik jos) svajonėse egzistuojantis paralelinis pasaulis, akinantis mus užmiršti pilką kasdienybę, patikėti stebuklais, pasvajoti apie laimingą princesių ir princų meilę bei užburtos karalystės grožį. Kas jau kas, o Žirmūnuose gyvenanti A.Čapskytė tų pasakų yra perskaičiusi šimtus, ir jai vis negana. Kai kurias ji moka atmintinai. O kaip nemokėsi, jeigu teko iliustruoti populiariąsias “Haufo pasakas”, nemažai vaikiškų knygelių. “Kartais juokais galvoju, kad būtent to paralelinio pasaulio ieško tie, kurie keliauja į Rytus, užsiima visokiomis keistomis praktikomis ir laukia nušvitimo. Visi trokštame stebuklo, kad ateitų geroji fėja, mostelėtų burtų lazdele ir viskas pasikeistų į gera. Bet juk kiekvienas iš mūsų pats ir vis kitaip kuria norimą stebuklingą pasaulį. Pasakos, deja, lieka pasakomis bet jomis nors kiek praskaidriname pilką kasdienybę, o vaikams ir seneliams suteikiame džiaugsmo”, - pasakoja A.Čapskytė.
Visos vaivorykštės spalvos
Aušra savo paveiksluose kuria fantastiškiausius siužetus, kokie fantazijos neturinčiam žmogui ir į galvą neateitų. O ką jau kalbėti apie spalvas. Ji, nors ir grafikė, nemėgsta tų įprastų juodos ir baltos spalvų raižinių. Tos gražios ir ryškios gyvenimo spalvos jai dar labiau parūpo tada, kai ji gulėjo po operacijos Santariškių onkologinėje klinikoje. Tad dailininkė, atsidėkodama medicinos personalui už rūpestingumą, papuošė ligoninės sienas keliais optimizmu trykštančiais darbais, o žinomai onkologei Laimai Griciūtei sukūrė ekslibrisą.
Kaip gimsta tokie fantastiški paveikslų siužetai, kur princesės raugia kopūstus, fantastiškose gėlėse rasi pasakų personažus, o fortepijone be vandens gali uždusti silkės? Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo keistokai, bet iš karto patraukia dėmesį ir norisi
ištyrinėti viską išsamiai.
“Man, kaip ir visiems, tenka dirbti daug neįdomių, kvailų darbų, o piešinių siužetai lyg maži drugeliai brazda galvoje ir prašo būti išleidžiami, - kalba dailininkė.
- Nežinau, kaip jie ten atsiranda, tik kartais būna truputį gaila, kad nėra laiko juos materializuoti. Jei nenupiešiu tų pasaulių, kurie niekada neegzistuos, tarsi pasmerkiu juos”.
Kodėl visko tiek daug jos paveiksluose?“
Kai pradedu piešti, negalvoju, kad bus tiek daug detalių, bet paskui vienai princesei prireikia šuniuko, tuomet kita sunerimsta - jai reikia katino, katinas pareikalauja dubenėlio pienui, tada princesės užsinori kavos, nes pavargsta laukti, - reikia nupiešti garuojantį kavinuką ir stiprios, šviežios kavos kvapą”, - visai rimtai pasakoja grafikė. Būna ir kitaip. Žmogus įsigyja A.Čapskytės paveikslą, šis daug metų ir kabo jo namuose virš sofos. Kaip smagu, kai ji po septynerių metų gauna laišką, kuriame rašoma: “Paveiksle radau detalę, kurios nebuvau pastebėjęs iki šiol! Gal Jūs, Aušra, buvote čia slapta ir nupiešėte tą smulkmeną?”
Gyvenimas gražus!
Klausiu A.Čapskytės, ką dar ji galėtų pridėti prie šių žodžių. “Jis tikrai gražus - spalvotas. Gyvenimą visada įsivaizduoju kaip kokį daugiabriaunį kristalą ar deimantą: gali pasukti viena plokštuma - vienaip viską matysi, gali pasukti ir žiūrėti kita plokštuma - kitaip viskas atrodys ir bus kitos spalvos. Svarbiausia netingėti ir dažnai jį sukinėti - tada ir tolerancijos, ir humoro, ir saviironijos užteks. Dažniausiai gyvenimas man atrodo ryškiai geltonas, lyg abrikosų uogienė ar sviestas ant manų košės”, - šypsosi gražioje vietoje Žirmūnuose gyvenanti moteris. Pro langą matyti medžių viršūnės, kurių spalvos keičiasi pagal metų laikus. Ten toliau teka Neris, kurios paupiu ji mėgsta pasivaikščioti. Kartais vaikšto viena, kartais - su artimu žmogumi.
Pasakų iliustratorė apgailestauja, kad likimas jai nelėmė turėti vaikų, nors ir buvo kelerius metus ištekėjusi. Bet ji džiaugiasi, kad vaikai krykštauja prie jos paveikslų, džiaugiasi netikėtais atradimais iliustruotose knygose. “Gyvenu su katinu, kurį man prieš metus padovanojo, kad būtų namie jaukiau. Jis kilmingas, bet elgiasi kaip koks plebėjas. Vis taikosi su letenėle nubraukti nuo mano darbo stalo teptukus”, - su šypsenėle savo murklį pristato Aušra.
Apie meilę... “Ji visada yra. Ji ateina į šį pasaulį kartu su mumis ir lydi iki visada pravertų durų į Amžinosios Medžioklės šalį. Ji auga kartu su mumis - būna vaiku, perserga visomis paauglystės ligomis ir t.t. Ir man, kaip ir visiems, taip buvo, - prisipažįsta menininkė.
- Dabar, kai nugyvenau jau bemaž pusę amžiaus, mano meilė rami ir pūkuota, gal protingesnė, paprastesnė, nesiblaškanti. Jeigu norėčiau pavaizduoti ją piešinyje, tai būtų didelis, švelnus, pūkuotas ir lengvas kamuolys ant peties. Lyg yra, lyg nėra, bet švelnumą visą laiką jauti. Ir toks jos dabartinis pavidalas man labai patinka”.
Svajotoja, kuri nesensta
Paklausta, kas ją guodžia sunkiais gyvenimo momentais, kurių ji yra turėjusi, ir ne vieną, dailininkė trumpai susimąsto: “Kai ateina “liesos karvės” laikotarpis (supraskite, sunkusis laikotarpis - aut. past.), aš jį tiesiog pralaukiu, nes aiškiai žinau - ateis ir “riebios karvės” metas. Bėgant metams išmokau laukti ramiai, kaip mano mamytė sako: “Nereikia drumsti aplink save vandens. Drumstame vandeny visokių bėdų veisiasi” . Kaip gera dukra jos klausau. Tikrai, skaidriame vandenyje, kur ramuma, daug paprastesnės ir kartais net truputį juokingos atrodo mūsų “didžiosios” bėdos”.
Šaltinis: “Respublikos” leidinys Nr.11 (848) 2011 m. kovo 19 d.
« Grįžti atgal